< 詩篇 140 >

1 伶長にうたはしめたるダビデのうた ヱホバよねがはくは惡人よりわれを助けいだし 我をまもりて強暴人よりのがれしめたまへ
Ki te tino kaiwhakatangi. He himene na Rawiri. Whakaorangia ahau, e Ihowa, i te tangata kino: araia atu i ahau te tangata tutu:
2 かれらは心のうちに残害をくはだて たえず戦闘をおこす
E whakaaro kino nei i o ratou ngakau: e whakamine nei i a ratou i nga wa katoa ki te whawhai.
3 かれらは蛇のごとくおのが舌を利す そのくちびるのうちに蝮の毒あり (セラ)
Kua whakakoia to ratou arero, ano he nakahi: kei raro i o ratou ngutu te wai whakamate o te neke. (Hera)
4 ヱホバよ願くはわれを保ちてあしきひとの手よりのがれしめ 我をまもりてわが足をつまづかせんと謀るあらぶる人よりのがれしめ給へ
Tiakina ahau, e Ihowa, i nga ringa o te hunga kino: araia atu i ahau te tangata tutu, kua mea nei kia tutea oku hikoinga.
5 高ぶるものはわがために羂と索とをふせ 路のほとりに網をはり かつ機をまうけたり (セラ)
Kua huna e te hunga whakakake te mahanga moku, me nga aho; kua horahia e ratou he kupenga ki te taha o te ara: kua whakapikoa e ratou he rore moku. (Hera)
6 われヱホバにいへらく汝はわが神なり ヱホバよねがはくはわが祈のこゑをきき給へ
I mea ahau ki a Ihowa, Ko koe toku Atua: whakarongo, e Ihowa, ki toku reo inoi.
7 わが救のちからなる主の神よ なんぢはたたかひの日にわが首をおほひたまへり
E Ihowa, e te Ariki, e te kaha o toku whakaoranga, nau i hipoki toku upoko i te ra o te tatauranga.
8 ヱホバよあしきひとの欲のままにすることをゆるしたまふなかれ そのあしき企図をとげしめたまふなかれ おそらくは彼等みづから誇らん (セラ)
Aua e whakaaetia, e Ihowa, nga hiahia o te tangata kino: kei taea tona whakaaro koroke; kei whakakake ratou. (Hera)
9 われを圍むものの首はおのれのくちびるの残害におほはるべし
Tena ko te upoko o te hunga e whakapae nei i ahau, kia hipokina ratou e te kino o o ratou ngutu.
10 もえたる炭はかれらのうへにおち かれらは火になげいれられ ふかき穴になげいれられて再びおきいづることあたはざるべし
Kia taka he waro mura ki runga ki a ratou: kia panga ratou ki te ahi, ki roto ki nga poka hohonu, kei whakatika ake ano ratou.
11 惡言をいふものは世にたてられず 暴ぶるものはわざはひに追及れてたふさるべし
E kore te tangata korero kino e whakapumautia ki runga ki te whenua: ma te kino e aruaru te tangata tutu, kia turakina atu ia ki raro.
12 われは苦しむものの訴とまづしきものの義とをヱホバの守りたまふを知る
E matau ana ano ahau ma Ihowa e tohe te whakawa a te tangata e tukinotia ana, te mea hoki e rite ana ma nga rawakore.
13 義者はかならず聖名にかんしやし直者はみまへに住ん
He pono ka whakawhetai te hunga pai ki tou ingoa: ka noho te hunga tika ki tou aroaro.

< 詩篇 140 >