< Psalmaro 137 >
1 Apud la riveroj de Babel Ni sidis kaj ploris, Rememorante Cionon.
우리가 바벨론의 여러 강변 거기 앉아서 시온을 기억하며 울었도다
2 Sur la salikoj tie Ni pendigis niajn harpojn.
그 중의 버드나무에 우리가 우리의 수금을 걸었나니
3 Ĉar tie niaj kaptintoj postulis de ni kantojn, Kaj niaj mokantoj ĝojon, dirante: Kantu al ni el la kantoj de Cion.
이는 우리를 사로잡은 자가 거기서 우리에게 노래를 청하며 우리를 황폐케 한 자가 기쁨을 청하고 자기들을 위하여 시온노래 중 하나를 노래하라 함이로다
4 Kiel ni kantos sur fremda tero La kanton de la Eternulo?
우리가 이방에 있어서 어찌 여호와의 노래를 부를꼬
5 Se mi forgesos vin, ho Jerusalem, Tiam forgesiĝu mia dekstra mano;
예루살렘아! 내가 너를 잊을진대 내 오른손이 그 재주를 잊을지로다
6 Algluiĝu mia lango al mia palato, Se mi vin ne memoros, Se mi ne levos Jerusalemon en la supron de miaj ĝojoj.
내가 예루살렘을 기억지 아니하거나 내가 너를 나의 제일 즐거워하는 것보다 지나치게 아니할진대 내 혀가 내 입천장에 붙을지로다
7 Rememorigu, ho Eternulo, al la filoj de Edom La tagon de Jerusalem, kiam ili diris: Detruu, detruu ĝis ĝia fundamento.
여호와여, 예루살렘이 해 받던 날을 기억하시고 에돔 자손을 치소서 저희 말이 훼파하라, 훼파하라 그 기초까지 훼파하라 하였나이다
8 Ho ruinigema filino de Babel! Bone estos al tiu, Kiu repagos al vi por la faro, kiun vi faris al ni.
여자 같은 멸망할 바벨론아! 네가 우리에게 행한대로 네게 갚는 자가 유복하리로다
9 Bone estos al tiu, Kiu prenos kaj frakasos viajn infanetojn sur ŝtono.
네 어린 것들을 반석에 메어치는 자는 유복하리로다